Praėjo beveik mėnuo nuo sugrįžimo iš mūsų kelionės į Namibiją. Visą šį mėnesį talpinau įrašus iš kelionės, kurie buvo pasilikę kompiuteryje/telefone, kiekvieną dieną, kartu su visais skaitančiais, vis naujai išgyvendamas tą konkrečią dieną. Turiu pasakyti, jog nuotaika irgi keitėsi su kiekvienu perskaitytu įrašu. Iš kelionės grįžau šiek tiek apatiškas Namibijai ir, galbūt, visai gerai, kad šį, paskutinįjį, įrašą darau būtent po mėnesio pertraukos. Jeigu jį būčiau rašęs tik sugrįžęs, įtariu, jog mano mintys būtų buvę daug pesimistiškesnės. Dar prieš grįžtant, kalbant su kelionės draugais, negalėjau nesistebėti, kai jų mintyse kelionė turėjo daug pozityvesnį atspalvį nei manosiose - kartais net atrodė, jog išgyvenome skirtingas keliones. Manau, jog iš dalies taip ir buvo. Kaip galėjote matyti ir šiame dienoraštyje, man kelionėje tikrai juodai nesisekė - daug kas lūžo, daug kas gedo, be galo vargino karštos dienos, tad ne nuostabu, jog tai irgi atsiliepė bendrai nuotaikai. Dabar, kai jau visi neigiami jausmai daugiau ar mažiau atslūgo ir galiu kiek "blaiviau" įvertinti viską, manau, jog kelionė buvo tikrai pasisekusi.

Pradėkime nuo to, jog tai yra viena iš ne daugelio kelionių, kuriose pavyko pilnai įgyvendinti visą maršrutą. Ankstesnėse kelionėse, vienokių ar kitokių aplinkybių dėka, nepavykdavo kažkur nuvažiuoti ar pravažiuoti, tuo tarpu šioje kelionėje - viskas pasisekė. Tas labai džiugina, nes galima grįžti be jokio neužbaigtumo jausmo. Turėjome tikslą ir jį pasiekėme. Tuo tikrai labai džiaugiuosi.

Taip pat, nepaisant to, jog po kelionės man atrodė, kad Namibija nepasižymėjo labai įsimintinu kraštovaizdžiu, net ir dienoraštyje tą buvo galima jausti mintyse apie monotoniją, vis dėl to sėdint namie ir žiūrint nuotraukas, žiūrint nufilmuotus kadrus bei karts nuo karto mintimis sugrįžtant į vieną ar kitą vietą, negaliu nesižavėti ta savana, tom dykumomis, jau nekalbant apie didingą vandenyno grožį. Tos monotonijos buvo, buvo tikrai nykių akimirkų, bet atsiribojus nuo jų (ką, žinoma, daug lengviau padaryti sėdint patogiame krėsle, kondicionuotame kambaryje), lieka labai įsimintinos vietos ir šiltas jausmas.

Žinoma, noriu pasidžiaugti ir komanda. Negali sakyti, jog viskas vyko visiškai sklandžiai, bet man labai patiko, kad nepaisant to, jog susirinko labai skirtingi žmonės - tiek savo pažiūromis, tiek savo pomėgiais, tūrbūt, netgi kažkiek ir skirtingomis vertybėmis, bet visi žmonės buvo geranoriški, geraširdiški. Nė karto, būdamas tarp jų, nejutau, kad norėčiau būti kažkur kitur. Taip, buvo erzelių, buvo pabambėjimų, bet visumoje tai buvo šauni kompanija ir kartais atrodė, jog esame kaip viena didelė šeima - visi su savais niuansais, bet kai reikėdavo, kiekvienas stodavo už kitą: padėdavo, kai būdavo sunku, paguosdavo, kai norėdavosi palūžti.

Negaliu sakyti, jog kelionė buvo tokia, kokią ją įsivaizdavau nuo pat pradžių - tiek žvėrių trūkumo prasme, tiek ir tos ne iki galo patirtos kultūros prasme, bet šio potyrio tikrai nesigailiu. Tai buvo gera pažintis su Afrika. Manau, šiai pažinčiai kažkada vis tiek bus lemta prasitęsti. Visgi, nepaisant to, jog aš dažnai tapatinau Namibiją su visa Afrika - kas natūralu, turint omeny, kad aš joje buvau pirmą kartą, bet reikia suprasti, kad Afrika yra beprotiškai didžiulis ir spalvingas žemynas, kur šalys viena nuo kitos gali skirtis kaip diena ir naktis. Taigi, ši pažintis tikrai nemanau, jog prasitęs jau kitais metais, bet ateityje neatmetu galimybės į ją (Afriką) sugrįžti.

Pamenu būdamas Namibijoje buvau sugalvojęs, kad kai galiausiai skrisiu lėktuvu namo, pažiūrėsiu pro langą ir imsiu garsiai juoktis, mintyse kartodamas: "Ir visgi tu manęs neįveikei!". To nepadariau, bet sugrįžti namo buvo tikrai gera. Taigi, dar kartą dėkoju visiems, kurie keliavo kartu bei kurie sekė nuotykius ir palaikė mus būdami namuose. Jūs net neįsivaizduojate kaip tai yra svarbu, kai esi už jūrų marių devynių, tad nors ryšio turėjome ir ne daug, bet jau vien ta mintis, kad tu kažkam rūpi, kad kažkas laukia žinių iš tavęs, kartais labai smarkiai padėdavo įveikti vienokį ar kitokį iššūkį.

Na, o tiems, kuriems iššūkių dar negana, siūlau persijungti į naują kelionę! Jau rytoj (pirmadienį) aš leidžiuosi į visiškai naują iššūkį - savaitei, vienas minsiu per Estiją! Kas, kur ir kodėl? Viską rasite čia: http://keliones.spikis.lt/Kelione/Estija_2017.

Taip pat dėkojame mūsų ištikimiems partneriams bei rėmėjams:

• Baltic Bike Travel - už Ortlieb kelioninius krepšius
• Lukla - už patikimus rūbus bei kelioninį inventorių
• Adventure Foods - už skaniausius pasaulyje maisto davinius :)
• Arimex - už riešutukus pietų metu

Bei dalinuosi paskutiniųjų dienų nuotraukomis